Meterologija

Troposfera – pats žemiausias ir tankiausias iš pagrindinių atmosferos sluoksnių. Jis tęsiasi iki 7–10 km virš ašigalių ir iki 16–18 km virš pusiaujo. Šiame sluoksnyje susitelkę ¾ visos oro masės. Tiesioginiai saulės spinduliai mažai veikia šią sferą ir ji įšyla nuo žemės paviršiaus. Šiluma pasiskirsto dėl spinduliavmo šilumos apykaitos, vertikalaus turbulentiškumo, vandens garų kondensacijos, sublimacijos, garavimo, ledo kristalų tirpimo ir kt. Kylant aukštyn oro temperatūra vidutiniškai krinta 6,5ºC/1km. Troposferoje yra daug vandens garų, kurie sudaro debesis, kritulius, daug sulkių, priemaišų. Sąlyginai troposfera dar skirstoma į žemutinę (iki 2,5 km), vidurinę (2,5–6 km) ir viršutinę (nuo 6 km iki tropopauzės). Tropsferoje veikia įvairios oro masės, vadinamos atmosferos frontais. Žemutinį sluoksnį (iki 100 m) labiausiai veikia žemės paviršiaus temperatūra. Mechaninis oro maišymasis būdingas nuo 100 iki 1500 m aukštyje. Sluoksnis, esantis virš 1500 m, vadinamas laisvąja atmosfera. Tropopauzėje būdingi temperatūros, vėjo ir matomumo pasikeitimai, turintys įtakos skrydžiams. Čia taip pat dažnai būna atmosferos sraujymės. Stratosferoje šilumos šaltinis yra ozono sluoksnis, kuris daugiausiai susikaupęs 20–25 km aukštyje. Jis sugeria didžiąją saulės radiacijos dalį. Startosfera yra pastovesnė, vertikaliai oro masės nesimaišo. Oaras čia sausas, debesų nėra. Tik 25–30 km aukštyje atsiranda perlamutriniai švytintys debesys, sudaryti iš praretėjusių vandens lašelių. Stratosferoje skraido viršgarsiniai lėktuvai. Mezosferoje iš pradžių temperatūra staigiai kyla iki 55 km, o po to ji staigiai krinta. Termosferoje būdingas temperatūros kitimas pagal aukštį. 200 km aukštyje temperatūra siekia 200–250ºC. Šis sluoksnis dar vadinamas jonosfera, nes jame susikaupę daug dulkių, dalelių, turinčių elektros krūvį. Egzosfera – išorinis atmosferos sluoksnis, nuosekliai pereinantis į tarpplanetinę erdvę. Egzosferoje dujos žymiai praretėjusios.