Perėjimas iš autoritarizmo į demokratiją: Lietuva ir Lenkija

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad perėjimas iš nedemokratinio valdymo į demokratinį nereikalauja ilgu tyrinėjimų, tačiau įsigilinus į šią problemą darosi aišku, kad perėjimas iš autoritarizmo į demokratiją dvidešimto amžiaus pabaigoje tapo ne tik Rytų ir Vidurio Europos bei Baltijos šalių problema, bet ir nuolatinių svarstymų ir ginčų arena. Rytų ir Vidurio Europos bei Baltijos valstybių perėjimas į demokratiją yra unikalus procesas dėl kelių aplinkybių. Pirma, pasaulio istorijoje iki šiol nebuvo perėjimo iš komunistinio autoritarizmo patirties. Antra, unikali Rytų ir Vidurio Europos minėto proceso ypatybė – tai jo sinchroniškumas ir vienalaikiškumas. Savaime aišku, kad politinių režimų transformacija turėjo įvykti visose arba beveik visose komunistinės stovyklos šalyse vienu metu, nes vienai šaliai subrendus tokiam žingsniui, kitos šalys negalėjo likti abejingos. Trečia, dominuojantis taikus proceso pobūdis, išimtis tėra Rumunija, Jugoslavija, bei kai kurie buvusios SSRS regionai. Iki šiol dauguma mokslininkų ginčijasi, ar galima šį procesą pavadinti revoliucija, nes beveik visose šalyse reformos vyko taikiai ir be jėgos panaudojimo.