Sakralinės architektūros raida Lietuvoje

Daugeliui žmonių bažnyčia – tai pastatas, kur krikščionys renkasi garbinti Dievo. Kiti ją laiko institucija, atliekančia krikšto, jungtuvių, laidotuvių ir kitas apeigas. "Religinis menas savo prigimtimi yra skirtas žmogaus darbui išreikšti, kiek tai įmanoma, begalinį Dievo grožį. Jis yra juo labiau pašvęstas Dievui ir jo garbei bei šlovei, jeigu siekiama tik vieno tikslo – meno kūriniais kuo daugiausia padėti žmonių dvasiai maldingai kilti aukštyn."(SSC 122 II Vatikano konstitucija "Šventoji liturgija"). Lietuva – paskutinis, tik XIV a. Sukrikščionintas Europos kraštas, tačiau katalikiškos religinės literatūros, muzikos, o pirmiausia dailės ir architektūros klodas apima beveik 80% kultūros paveldo. Atsivėrimas Gerajai Naujienai drauge buvo atsivėrimas Vakarų menui, mokslui, teisei, politikai ir ūkio sanklodai. Siekdama nenusileisti krikščioniškam pasauliui, Lietuvos aukštuomenė kvietėsi žymius svetimšalius ir ugdė savuosius menininkus. Bažnyčios Lietuvoje pradėtos statyti jau Mindaugo valdymo laikais, o įvedus krikščionybę kulto architektūros Lietuvoje padaugėjo. XIII – XIV a. medinės ir mūrinės bažnyčios statytos miestuose ir miesteliuose, pilių teritorijose ar netoli jų. Seniausiai statytose bažnyčiose Lietuvoje atsispindi gotikos epochai būdingi bažnytinės architektūros bruožai... ir tt.